Vasario 22 d., šeštadienį, tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje daug dėmesio sulaukė ką tik publikuotos knygos “Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.” (Aukso žuvys, 2014) pristatymas.
Leidinio sudarytoja, Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus bendradarbė dr. Dalia Cidzikaitė pabrėžė, kad ši knyga – tai bene pirmasis bandymas perteikti sakytinės istorijos tekstus apie sudėtingą Antrojo pasaulinio karo baigties nulemtą lietuvių likimą, paženklintą gimtųjų namų netektimi ir nuolatine viltimi grįžti. Pasak pokalbyje dalyvavusio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto dėstytojo Romo Sakadolskio, toji viltis grįžti užgeso tik XX a. 6 deš. pabaigoje, Jungtinėse Valstijose išgyvenus jau gerą dešimtmetį. Tačiau traukimosi iš Lietuvos detalės ilgą laiką jį išgyvenusių žmonių atmintyje buvo padėtos į atokiausią vietą, savotiška terra incognita. Apie tai išsamiau kalbėjęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Kęstutis Girnius prisiminė, kad ir savo motinos atsiminimus apie 1944–1950 m. DP laikotarpį jis išgirdęs tik būdamas 55-erių metų, motinai tuomet buvo jau beveik 85-eri. Paprašyta įvertinti dabartinę diasporos tyrimų būklę Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos instituto mokslinė bendradarbė doc. dr. Daiva Kristina Kuzmickaitė pabrėžė, kad iki šiol nėra „pakankamai įtvirtintos migracijos pasekmės visuomenei. “Nesvarbu, ar tai būtų priverstinė karo nublokšta migracija, ar šiuolaikinė – ji ypatingai pakeičia visuomenės kompoziciją”.